2005-10-12Smagus, orus ir anonimiškas būdas nespręsti problemų

Remigijus Šimašius Lietuva – ne Prancūzija, kur vos ne visa šalis išeina reikalauti saugesnių darbo sąlygų ir tikisi stebuklo iš valdžios. Tačiau masinių protestų ir valdžiai adresuotų reikalavimų netrūksta. Pavasarį buvo medikų streikas, rudenį – jau studentų akcija. Šiame komentare apie tai, ar pagrįsti akcijoje keliami reikalavimai padidinti finansavimą ir kaip vertinti pačią akciją.

Mokslo sveikata

Studentų akcija ne taip visus paveikia kaip medikų, yra daug smagesnė ir žaismingesnė. Tačiau panašumų tarp šių akcijų – dar daugiau.
Ir sveikatos, ir švietimo sritys yra tos, kurių beveik neužkliudė rinkos reformos. Taip, turime privačių mokyklų (kaip ir privačių sveikatinimo įstaigų), tačiau jos diskriminuojamos ir nedaug tegali pasiūlyti eiliniams vartotojams. Studentams tenka susimokėti, nors valstybė jau vieną kartą mokesčių pavidalu už šią paslaugą mokestį susirinko. Visi santykiai teikiant sveikatos ir švietimo paslaugas – kaip senais laikais. Paslaugų poreikis planuojamas centralizuotai, ištekliai skirstomi taipogi pagal įstatymą, o ne pagal vartotojų pasirinkimą, paslaugų kainos niekas nežino, o ir rūpi ne tiek kaina, kiek valstybės biudžeto asignavimai, ir ne tiek paslauga, kiek formaliai pripažįstamas statusas.
Beje, ir sveikatininkai, ir švietėjai paprastai itin didžiuojasi ir džiaugiasi, kad rinka į jų valdas neįleidžiama. Suprask, ne siauri interesai, o piliečių gerovė ir tauta rūpi. Tačiau realybė kita – sveikatos ir švietimo sistemų gynėjai, įsitvirtinę biurokratiniuose bastionuose, turi puikią progą postringauti apie savo išskirtinumą, nebijoti konkurencijos ir drąsiai reikalauti vis daugiau lėšų.

Biurokratinė akcija

Sutikime: tais atvejais, kai už paslaugas moka vartotojai, protestų, kad moka per mažai, nesulaukiame. Užtat visi užsiėmę – stengiasi įtikti vartotojui. Aukštosios mokyklos, panašu, ne tokios užsiėmusios. Visiškai akivaizdu, kad, kaip ir medikų streiko atveju, studentų akcija yra paskatinta pačios sistemos. Pats dėstau universitete ir žinau, kad studentams jau beveik prieš tris savaites buvo paskleista informacija, kad štai tą ketvirtadienį po pietų paskaitų nebus. Kitaip tariant – akcija ne tiek pilietinė, kiek biurokratinė. Aukštojo mokslo įstaiga už studentus nusprendė, kad studentai nori protestuoti, o ne studijuoti. Tie, kurie nori studijuoti, patys išvaromi į gatvę. Kartu pasistengta, kad gatvėje būtų smagu. Pabūti kartu, paklausyti koncerto ir pareikšti savo teises – ir smagu, ir naudinga. Tačiau kalbant apie aukštąjį mokslą – jau vien toks studentų stūmimas iš auditorijų į gatves yra pakankamas pagrindas suabejoti aukštojo mokslo sveikata, kuriai gydyti reikalingi toli gražu ne papildomi finansai.
Klausimas, kas mokės tuos papildomus pinigus, – irgi kukliai nutylimas. Deja, tai bus tų pačių studentų tėvai ar studijoms nepakankamai gabūs buvę studentų klasiokai. Nelabai kam, panašu, rūpi, kad senai parodyta, jog netgi socialine prasme masinis aukštojo mokslo subsidijavimas tik padidina socialinę atskirtį, atsiradusią dar pradinėje mokykloje. Tie, kurie įstoja į aukštąsias mokyklas, paprastai yra ir iš santykinai turtingesnių šeimų, ir patys potencialiai daugiau uždirbsiantys. Dabartinis aukštojo mokslo finansavimo modelis, kai finansuojama aukštoji mokykla, o ne studentas, taip pat ne tik neleidžia studentui tapti reikliu aukštosios mokyklos klientu, bet ir efektyviai paremti skurdžiausius ir gabiausius studentus.

Problemų finansavimas

Tarp studentų reikalavimų – ne tik pinigai, bet ir aukštojo mokslo kokybė ir geresnė tvarka. Tačiau pagrindinės siūlomos priemonės – visgi pinigai, ir iš Lietuvos biudžeto, ir iš Europos Sąjungos fondų. Aukštojo mokslo sistema studentų balsu pareikalaus daugiau pinigų. Gatvėje po vieną tai būtų ir nemalonu, ir neoru, ir labai jau suasmeninta. Masinė akcija, ne tik smagu, bet ir anonimiška bei oru. Visi galės pasijausti šviesos skleidėjais, kuriuos stabdo tamsos jėgoms pasidavusi Vyriausybė. Akcijos pasekmės irgi gana akivaizdžios – Vyriausybė irgi parodys, kad ji už šviesą ir skirs papildomai kažkiek milijonų.
Tačiau juk puikiai žinome, kad nė viena aukštojo mokslo problema Lietuvoje dėl to nebus išspręsta, nes sprendimui reikia pirmiausia valios ir noro jas spręsti, o ne pinigų. Privačios mokyklos liks diskriminuojamos, aukštasis mokslas dėl per didelio studentų skaičiaus aukštosiose mokyklose devalvuojamas, studentai netaps tikrais paslaugos gavėjais, nes aukštosioms mokykloms labiau rūpės įtikti politikams, o ne studentams. Norint spręsti aukštojo mokslo problemas, reikia nediskriminuoti privačių aukštųjų mokyklų, finansuoti ne mokyklą, o studentą (kad ir krepšelio principu). Kaip pripažįsta ir studentų akcijos dalyviai, būtina šalinti biurokratinius aukštųjų mokyklų suvaržymus. Tačiau papildomi milijonai dabartinei aukštojo mokslo sistemai yra ne problemų sprendimas, o problemų finansavimas ir puoselėjimas.
Remigijus Šimašius
Lietuvos laisvosios rinkos institutas
2005-10-12 „Lietuvos radijo“Savaitės komentaras
 
Giedriaus Kuprevičiaus priešingas požiūris
2005-10-22 „Lietuvos radijo“Kultūros savaitė
Pastabos Papildymai Reklama Prenumerata ‡ LI 2005-10-12