2004-08-25 LR1Lietuviška interneto kultūra

„Mokymas yra žemo lygio, ir interneto kultūra smarkiai smukusi pastaruoju metu“.

Taip sako „Lietuva internete“ steigėjas ir redaktorius Vladas Palubinskas. Sveiki, čia žurnalistė Jolanta Jurkūnienė. Šios mintys ir paskatino plačiau pasikalbėti šia tema. Kokie požymiai rodo, jog smunka lietuviško turinio interneto kultūra?

Kodėl kalbėsime būtent su Vladu Palubinsku? Gerai, tuojau pat paaiškinsime tiems, kurie tik pradeda dirbti kompiuteriais, interneto pagalba atveria duris į pasaulį, randa saviraiškai naujas galimybes.

„Lietuva internete“ internautams prisistatė dar 1995 metais. Iš pradžių tai buvo tik svarbiausių interneto paslaugų rodyklė, dabar apima ir išsamų lietuviškų WWW adresų žinyną, pirminių interneto naujienų tarnybą, elektroninių svetainių, spausdintų katalogų bei vadovėlių leidybą ir t.t. Tad padirbėjus dešimtmetį, nuolat susipažįstant su atsirandančiomis interneto svetainėmis, portalais, be abejo, atsiranda ir kritinis požiūris į tai, kas vyksta lietuviško turinio internete.

O mes ir pamėginkime pasikalbėti su Vladu Palubinsku apie interneto kultūrą, tik šioje vietoje gal daugiau paliečiant verslo kultūrą. Bet šis pokalbis neabejotinai bus naudingas visiems – ir tiems, kurie tik pradeda naudotis internetu, ir tiems, kurie pažengę gerokai toliau.

Tai kas nepatinka Vladui Palubinskui lietuviško turinio internete? Sąrašas, tarp kitko, ilgas. Tai, kad neišnaudojamas interneto ryšys ir galimybės, vis dar varinėjamos mašinos, prirašomos krūvos popieriaus rodo, jog mes niekaip nenorime palengvinti sau gyvenimo.

O elektroninis paštas? Susirašinėdami kažkodėl tampame švepli… Gal taip gražiau atrodo?

Paštas yra labai lengva, paprasta, patogi priemonė. O kai paprastus raštus pradeda siuntinėti „Word“ pavidalo dokumentais, juokinga. Ne tuo pašto grynu tekstu, bet kaip įpratę „Word'e“ rašyti, taip ir prisega .doc. Tokį laišką gavęs žmogus jau negali jo perskaityti, nepaleidęs „Office“ ir neatsidaręs prisegto failo.

Tai kur čia problema? Nepatogumas?

Vienas dalykas, tai ryšį užkrauna, nes „Word'o“ dokumentas būna dešimtis kartų, net šimtą kartų sunkesnis.

Antras dalykas, negali iš karto skaityti gauto pranešimo, o vėliau negali rasti, atrinkti laiškų pagal būdingo žodžio užklausą.

Trečias dalykas, „Office“ vis dėlto yra mokama programa. Juk galima ir reikėtų siųsti kitam žmogui ne žinybiniais komerciniais, o atvirais formatais. Ir „Word'as“ čia niekuo dėtas, jisai gali išsaugoti bet kokį raštą atviru RTF formatu. Tik žmonės kalti, kad šitaip daro.

Bet kadangi kalbam apie siuntimą elektriniu paštu, tai čia ir RTF nereikia – raiškiems raštams internete juk yra HTML. Tas hipertekstas yra patogesnis ir labiau pritaikytas internetui už .doc ir .rtf, juo moka rašyti ir išsaugoti raiškų raštą ne tik „Word“, bet ir įprasta pašto programa, nemokamas laiškininkas „Outlook Express“.

Beje, tie prisegti dokumentai dažniausiai tėra paprasti tekstai, be raiškios apdailos ir iliustracijų – tad dažniausiai nė HTML nereikia, užtenka gryno teksto. Patogu, spartu, saugu.

Prisegant dokumentus, siunčiamus elektroniniu paštu, yra tikimybė ir gauti virusą.

Taip, blogiausias dalykas yra šitas. Jeigu gauni neprašytą priedą, prisegtą prie laiško, tai jo net negalima atidarinėti. Ypač .doc – „Word'as“ gali paleisti virusą.

Jeigu yra segtukas, ir jei mes jį atidarytumėm, tai jau virusas garantuotas, geriau iš karo trinti?

Negarantuotas, bet tikrai galimas. Tiesiog nemandagu, nekultūringa šitaip siųsti. Įdomu, kad naujieji vadybininkai mano priešingai – jie sako, jog tai yra gero tono, aukšto lygio, įvaizdžio dalykas.

Jūs sakote, kad tai yra nemandagu ir nekultūringa. O kas nustatė, kas yra internete kultūringa ir mandagu, o kas ne? Antai viešieji ryšiai sako, jog tai yra mados ir įvaizdžio reikalas, jiems atrodo, kad tai yra normalu, jūs sakote, kad ne. Tai kas nustatė tuos kriterijus?

Gero elgesio taisyklės yra seniai surašytos, nuo pat interneto kūrimosi pradžios. Nes savaime susiduria žmonės su tomis problemomis, ir po truputį susiklosto tokios taisyklės. Usnet, ypač kai klestėjo kadaise, tai ištisai būdavo prie temų grupės ir gero elgesio taisyklės, atsakymai į dažnai kylančius klausimus. Patikrinti visai nesunku, ir pasiskaityti, surasti tuos dalykus. Nereikia nė taisyklių – ir taip matosi, logiškai gali suprasti.

Visi taip daro, ir tu taip darai.

Kai jūs sakote, kad įprasta, aš tai jau vadinu problema. Jeigu būtų tik atsitiktiniai dalykai, iš neapsižiūrėjimo, nepagalvojimo… bet kai tampa įprasta ir netgi laikoma norma, tai jau negerai.

Aš apskritai ne prieš „šveplavimą“, kartais jis gali praversti. Kai matai, kad pašnekovas nesusitvarkęs, jo pašto programa nepritaikyta daugiakalbiam bendravimui, arba jis įsiregistravęs netaisyklingo pašto tarnyboje, – tuokart parašyk jam be lietuviškų nosinaičių. Bet ilgainiui reikia susiprasti, susitvarkyti, persikraustyti.

Vladas Palubinskas interneto svetaines kažkodėl vadina buveinėmis.

Kadaise džiaugiausi, sugalvojęs žodį „svetainė“ vietoj „namų puslapio“, o dabar dažnai tenka rausti girdint ją ne laiku ir ne vietoj. Nes „svetainė“ sunorminta, padaryta vieninteliu žodžiu, nors ne viską ji aprėpia. Svetainė iš tikrųjų tinka svečiui priimti, ir internetu, į įmonę ar įstaigą. Bet juk gali būti ne vien svetainės, yra dar interneto parduotuvės, skaitmeninės knygos, žaidimai ir kitokie dalykai.

O ką jūs galvoje turite „WWW buveinės architektūros neišmanymas“? Ko mes ten neišmanom?

Anksčiau buveines darydavo tie, kas išmanydavo, kas žinodavo, kaip jas reikia daryti ir kokia iš to nauda. Nors technologijos buvo kur kas prastesnės. Bet dabar, pagerėjus sąlygoms, išsiplėtus galimybėms, interneto svetainę pasidaryti tapo madinga. Daroma ne apgalvojus, kaip palengvinti darbą savo darbuotojams, ką pasiūlyti klientams, ką pasakyti, bet tik kad „kiti turi, o mes dar neturim“. Tad būna du užsakymo rodikliai: arba kuo pigiau, arba priblokšti, nustebinti – jeigu pas kaimyną šitaip, tai pas mane turi dar labiau blizgėti.

Arba kuo neįskaitomiau: atsiveri kokią nors interneto svetainę, o ten, pavyzdžiui, – fonas tamsiai rudas, tekstas uždėtas juodas, ir nieko negali įskaityti. Klausimas, o kam ji reikalinga.

Gražiausias pavyzdys, tai išvis, kad ir gali perskaityti, bet negali suprasti, apie ką ten rašoma. Apskritai, atėjęs į buveinę nesupranti, ką jinai siūlo, ko jinai iš manęs nori. Vieną tokių net tyčia skaičiau nuo pradžios iki galo, užsispyręs. Nors, tiesa, aš žinojau, kas ten per buveinė, kieno jinai, bet lankytojo akimis bandžiau suprasti – ir niekaip. Nuo pirmo iki paskutinio sakinio viską perskaičiau – vien tiktai kalba apie tai, kaip mums svarbu klientas, kaip mes stengiamės, kokios mūsų technologijos aukštos ir taip toliau, ir panašiai, toks žodžių srautas. Bet čia jau ne architektūra.

Grįžtant prie architektūros – galbūt mūsų tas noras priblokšti, išsiskirti iš kitų dažnai veda į niekur.

Veda į tai, kad interneto svetainės atrodo tarsi dailės paroda arba vaikų darželis. Nerimtai atrodo. O juk buveinė visų pirma turi būti dalykiška ir, kaip sąlyga, turi būti architektūriškai taisyklinga. Kaip ir statyboje – negalima statyti, nežinant statybos taisyklių. Skaitmenines buveines dabar stato dailininkai, ypač daug nusipelnė šioj srity reklamos agentūros, kurios ilgai ignoravo internetą, o dabar staiga persiorientavo į priešingą pusę ir griebėsi savo klientus varyti i internetą, ėmėsi pačios kurti jiems tinklavietes. Supratimas jų kaip apie spalvotus žurnalus ir televizijos reklamas – kad ten būtų daug grafikos, kad ji būtų didelė, judanti, o dalykiškumas lieka paskutinėje vietoje.

WWW statybos standartus, geros praktikos patarimus derina ir apibendrina pasaulinė architektų taryba, kuriai ligšiol vadovauja pats WWW išradėjas Tim Berners-Lee. (Beje, visai neseniai Britanijos karalienė Elžbieta už didžiulius nuopelnus įšventino jį į riterius – kalaviju, yra ir nuotrauka internete). Šitas jo išradimas, pasaulinio žiniatinklio („voratinklio“) technologija yra viena svarbiausių internete. Nes, atverdama plačias galimybes, kartu ji sudarė sąlygas paprastai ir patogiai naudotis internetu visiems žmonėms, be specialaus techninio išsilavinimo.

Dabar jisai yra ir didžiausias kovotojas už šių pamatinių prieinamumo principų išsaugojimą, ginantis nuo vien grafikos ir plūstančių įvaizdžio madų. Principas išlieka tvirtas – interneto buveinė, tinklalapis pirma turi būti suprantamo turinio, prasmingos sandaros, taisyklingos architektūros, o apdaila turi eiti iš paskos. Bet naujokai to nepaiso. Iš viso, kai užsimeni apie W3.org, tai net nežino, apie ką čia kalbi, kas tai per dalykas ir kam jo reikia.

Beje, aš čia vis kalbu kritiškai apie negeroves, bet…

Dar mes nebaigėm, sąrašas oi koks ilgas!

Bet yra ir labai šaunių dalykų. WWW architektūros taryba W3C daro didžiulį darbą, skleisdama interneto kultūrą ir technologiškai sudarydama sąlygas įgyvendinti pažangias naujoves, laikantis šito principo – dalykiškumo. Daug nusipelnė maža norvegų įmonėlė „Opera“, sumaniai diegdama atvirus interneto standartus ir gero elgesio papročius savo naršyklėje „Opera“. Ja dabar bet kuris internautas gali nesunkiai įvertinti interneto buveinių kokybę. Jei aplankytoje buveinėje neaišku, tai pakeisti jos išvaizdą gali pats internautas vienu mygtuko paspaudimu.

Tokia technologija sukurta jau senokai – tai braižo aprašas (CSS), būdas vartotojui pačiam susidaryti išvaizdos principus, pagal kuriuos galima pakeisti aplankytos buveinės išvaizdą savaip. Bet pačiam dar reikia šiek tiek išmanyti ir programavimo, norint pasidaryti CSS aprašus. „Opera“ tai padarė paprastai – vienu mygtuko paspaudimu dabar kiekvienas gali visiškai pakeisti išvaizdą: sutraiškyti bet kokius rėmelius ir lenteles, fontus ir spalvas, dydžius ir santykius, grafiką ir papuošalus, kitokius suvaržymus, per kuriuos, kaip sakėt, neseka skaityti – viską tą vienu smūgiu galima pakeisti, pasidaryti patogiai net neprimatantiems, žmonėms su fiziniais trūkumais. Kartu „Opera“ parodo ir programavimo, buveinės statybos klaidas, todėl dabar dailidės jau nebegali pasislėpti.

Peikiate ne tik statybą, bet ir rinkodarą.

Pasigamina įmonė ar įstaiga interneto buveinę ir mano jau viskas. Įsivaizduoja, kad internetas pats turi paskleisti žinią apie jo tinklavietę, kad internetas savaime ją suras, kad ji jau yra matoma visame internete. Ji iš tikrųjų yra matoma – jeigu žiūrėsi. Bet kas ją gali žinoti, kaip ir kodėl sužinos, kur jinai? Po įkurtuvių internete šeimininkai laukia atsiliepimų, klientų srauto. Po mėnesio, po kito, apsižiūri, kad nėra lankytojų, tada vėl pagriebia tą reklamos kompaniją, padariusią svetainę, duoda jai užduotį: kad būtų lankoma. O jų sprendimas būna – užrėkti. Riksmas internete – tai paleidimas įvairių reklamos suktukų, grafinių plakatų, kurie visur skelbtų apie tai.

Bet jūs galbūt galvoje turite ir tai, kad, pavyzdžiui, atsisveikini su tinklalapiu, eini toliau, o vėl kokia nors reklama tau prieš akis iššoka ir trukdo gyventi.

Taip neišvengiamai atsitinka, tokiu keliu einant. Nes rėksminga reklama laukto poveikio irgi nepadaro. Internautai prie jos jau pripratę, žino, kaip su ja kovoti – tai yra priešas. Yra visokių programinių priedų, „Opera“ pati turi įrankius, kurie blokuoja rėklamas, iššokančius langus ir panašius agresyvius dalykus. Todėl sekantis žingsnis būna, kadangi lankomumo vis tiek nėra, – agresyvinti reklamą, daryti ją garsesnę, aršesnę. Plakatai vis auga ir auga nesulaikomai.

Ir juda, ir dainuoja, ir šoka, ir groja…

O iš tikrųjų, pasidarius interneto buveinę, tereikia kultūringai įsiregistruoti į interneto žinynus, katalogus. Nesitikėti, kad robotai, pats internetas suras. Viską daro žmonės, tarnybos. Kaip ir knygos bibliotekose aprašomos, kataloguojamos, sisteminamos – be ko net čia pat esančiose lentynose būtų sunku susigaudyti. Taip ir internete yra registratūros, kurios tuo užsiima, ir iš kurių „Googlebot“ ir kiti robotai surenka duomenis į savo paieškos naršymo mašinas.

Kitas įprastas reklamos agentūrų žingsnis būna pranešimai spaudai. Aštresnius pakartoja „Delfi“, jie nuvilnyja per visus portalus. Bet internautus pranešimai spaudai veikia panašiai, kaip ir rėksmingos reklamos. Jos būna pateiktos ne specialistų, ne tą dalyką išmanančių žmonių ir suformuluotos siaurai, pakreiptai, apie kurį nors vieną dalyką, neužsimenant apie kitus, nesvarstant, nelyginant su analogais, su kitomis pasirinkimo galimybėmis. Dažniausiai lėkštu ir įkyriu biurokratiniu arba bulvariniu pavidalu.

Pirmiausia reikėtų suprasti, kad spaudoje, televizijoje įprasta reklama internete iš viso neveikia. Norint internete pranešti gerą žinią apie savo paslaugą, apie kokią naujovę, reikia tai daryti internetinėmis priemonėmis. O kol kas rinkodara dažniausiai reiškiasi bulvariniu pavidalu. Apskritai, Lietuvoje mažai kas kalba apie dalykinę rinkodarą. Užsienyje yra dvi aiškios srovės, skirtingi dalykai: bulvarinė spauda ir dalykinė. Panašiai ir rinkodara, ir reklama gali būti dalykinė. O pas mus įprasta, jog reklama – tai būtinai bulvarinis dalykas. Jokiu būdu – viską galima padaryti labai suprantamai, priimtinai žiūrovui, kalbant apie naudą, apie patogumą, apie tuos dalykus, kurie jam svarbūs ir patrauklūs. O ne apgaudinėjant. Tarsi apgaulė būtų reklamos pagrindas. Pagal posakį „neapgausi – neparduosi“. Arba: „gerai reklamai gera prekė nereikalinga“.

Esate „Lietuva internete“, www.on.lt, steigėjas ir vyriausias redaktorius, per jūsų rankas pereina visas lietuviško interneto turinys – koks jums susidarė įspūdis ir vaizdas, ar mes blogesnių dalykų turime daugiau, ar geresnių?

Lyginant su nelietuvišku internetu, su užsieniu? Veiksniai panašūs, ir užsieny jie panašiai reiškiasi. Ypač šie pokyčiai, problemos paaštrėjo dabar, kai įplaukė daug naujų vartotojų, kurie nėra specialistai, kūrėjai, nėra interneto aistruoliai. Jų supratimas, ypač jų mokymas, švietimas yra žemo lygio, ir interneto kultūra smarkiai smukusi pastaruoju metu.

Ką gi, gavome gerą kritikos dozę iš Vlado Palubinsko, „Lietuva internete“ redaktoriaus. Jeigu tik yra galimybė iš ko pasimokyti, tai visada geriau pasimokyti. Nes iš tikrųjų, kuo toliau, tuo labiau daugėja žmonių, kurie nori dirbti kompiuteriais, naudotis internetu.

Pastabos • Papildymai • Reklama • Prenumerata LI 2004-08-25