2004-02-25 LR1Interneto dešimtmetis Lietuvoje

Sveiki, kviečiu klausytis laidos „Žinių amžius“. Ją vesiu aš, Gintaras Sarafinas.

Artimiausią pusvalandį išgirsite pokalbį su bene labiausiai Lietuvoje prityrusiais interneto virtuozais, šią laidą kaip tik ir pašvęsime internetui, nes šiemet sukanka beveik dešimt metų, kai jis ėmė kiek aktyviau skintis kelią link Lietuvos vartotojų ir ėmė populiarėti mūsų šalyje. „Žinių amžiuje“ svarstysime viso praėjusio dešimtmečio interneto raidą Lietuvoje, patyrinėsime, kuo interneto vartotojas Lietuvoje skiriasi nuo savo kolegos Vakarų Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat bandysime atsakyti į esminį klausimą, ar interneto nauda nėra pervertinama. Šiandien mūsų studijoje ekspertai: Jonas Milerius — Seimo informacijos technologijų departamento direktorius ir Vladas Palubinskas — žinyno „Lietuva internete“ autorius, steigėjas bei vyriausiasis redaktorius.

Sveiki. Abu jūs su internetu neperskiriami praktiškai nuo pat jo pasirodymo Lietuvoje. Tad įdomu būtų išgirsti jūsų vertinimą apie interneto raidą Lietuvoje per visą pastarąjį dešimtmetį — ar jis ne per lėtai vystėsi, ar naujai juo naudotis pradedantys žmonės adekvačiai jį priima?

V. Palubinskas: Apskritai interneto atsiradimas tai buvo sprogimas. Ne tik Lietuvoj, bet ir Amerikoj, pasauly. Istorijoj gal dar tokio didelio pažangos šuolio nėra buvę, kaip ši informacijos revoliucija. Lietuvoj irgi jinai vystėsi smarkiai, raida buvo graži. Ir apskritai — per internetą gyvai matosi gamtos dėsniai, sutvėrėjo sumanymai, kurie kitose gyvenimo srityse yra jau užvaržyti. Internete dar ne, valdžia ir visuomenė ilgai nežiūrėjo į internetą kaip į verslą, už tai ir ta pažanga buvo smarki. Dabar jinai palyginti labai sulėtėjo, nes jau įėjo visa visuomenė ir pradėjo reikštis visuomenės dėsniai.

Internetas vadinamas sąvartynu. Sakykit, ar internetas Lietuvoj — didelis sąvartynas?

V. Palubinskas: Na taip, daugumą medžiagos vis dėlto sudaro šlamštas.

J. Milerius: Ir to šlamšto, to sąvartyno išvengti ir išsivalyti nuo jo gal nė neįmanoma ir vargu ar čia reikia dėti kažkokių didelių pastangų. Reikia rasti galimybę padaryti tokius paieškos metodus, tokias metodikas, kad tame sąvartyne galėtumėm rasti ir aukso kruopelytes.

Žvelgdami į labiau išsivysčiusių kraštų padėtį, gal galėtumėt šiek tiek paprognozuoti spėjamas naujas tendencijas internete, bent jau lietuviškose svetainėse — kas gali įvykti artimiausius pora metų?

Kas gali susikurti, atsirasti naujo internete?

J. Milerius: Pirmas dešimtmetis praėjo kaip stichinės kūrybos — kas susidūrė su tom technologijom, ypač jaunimui, buvo nuostabu, kaip lengvai galima susikurti savo svetainę, kilo atvirumas: aš galiu išsakyti mintį, visam pasauliui parodyti savo sugebėjimus, galiu parodyti savo šeimą, savo šuniuką visam pasauliui, sudėti nuotraukas. Panašiai ir įstaigoms, įmonėms — tapo kaip mados reikalas turėti interneto svetainę, bet neskiriant didelio dėmesio, kaip ta svetainė turėtų būti tvarkoma, kuriama, kokie bus jos pliusai, minusai, be teorinių pagrindų, kažkokios filosofijos. Dabartiniu metu dedama daug pastangų tas metodikas parengti, viską gražiai susisteminti, kad ateinantį dešimtmetį informacija taptų tvarkinga ir prasminga. Jeigu aš turiu geros informacijos, turiu būti suinteresuotas, kad ji pakliūtų tam, kam ji yra reikalinga. Manau jau pasibaigė toks karštligiškas, stichiškas nesusistemintas darbas.

V. Palubinskas: Publika dažnai pagal „Delfį“ sprendžia apie Lietuvos interneto paveikslą. Ne, nėr toks paveikslas, kaip bulvare atrodo — kad kokią apkalbą paleido, susirenka, pakrizena, pasikeikia ir tuo baigiasi žinios.

Sakykit, kodėl kai kurios technologijos į Lietuvą neateina, o jeigu ir ateina, tai neprigyja? Turiu omeny delno kompiuterį. Lietuvoj tokių dalykų net nepastebiu, kad tai būtų masiškas reiškinys.

J. Milerius: Dovanokit, prieštaraut norėčiau. Ateina tos technologijos. Jei ne tiek delno kompiuteriai, tai mobilaus telefono pritaikymas ne vien pokalbiui, bet ir informacijos paieškai. Gal ne tiek sparčiai, kaip mums to norėtųsi.

V. Palubinskas: Aš irgi norėčiau apginti — Lietuva nė kiek neatsilieka technologijų srityje. Seimo darbai tą rodo, „Penkių kontinentų“ projektai.

Vokietijoje jau 2000-aisiais metais buvo delno kompiuterių bumas, o Lietuvoje jau 2004-ieji, tokio bumo nėra.

J. Milerius: Geras delninis kompiuteris kainuoja per tūkstantį litų, bet jis negali pakeist mobilaus kompiuterio. Todėl Seimo nariams, kai vyko apsisprendimas, kurią techniką rinktis, vis dėlto buvo apsistota prie normalaus nešiojamo kompiuterio — jis universalesnis. Aišku, ir sunkesnis, nepatogesnis.

V. Palubinskas: Naujovių diegimo apimtimis tai smarkiai atsiliekam, bet atsiliekam ir pačiu interneto paplitimu. Pagrindinė priežastis tai vis dėlto ryšio kaina — brangoka pas mus.

Supratau. Jūsų nuomone, ar paties interneto poreikis ir ko jame ieško vartotojai Lietuvoje labai skiriasi nuo Vakarų Europos ar kitų išsivysčiusių kraštų?

V. Palubinskas: Skiriasi, nors ne esminiai tie skirtumai, bet jie gražiai atspindi visuomenės sandarą: Lietuvoje mažas tas „vidurinysis sluoksnis“ — beveik nėra savininkų, kurie verstųsi, keistų, tvarkytų savo gyvenimą patys. Tarnautojai laisvi tik laisvalaikiu, o į darbą jie eina į tarnybą. Mokslo naujienų, technikos išradimų, profesinių žinių, verslo sumanymų pareigybiniame darbe juk nepritaikysi, nereikia. Todėl ir internete vyrauja laisvalaikio, pramogų sritis. O jeigu būtų daugiau žmonių, kurie rūpintųsi savo verslu…

Žinau, kad netgi darbe jie ieško pramoginės informacijos.

V. Palubinskas: Taip, kadangi darbe jie yra tiktai vykdytojai, jiems nereikia organizuoti savo gyvenimo ir savo darbo.

J. Milerius: Kaip eilinis vartotojas drįstu pasakyt, kad interneto paslaugų Lietuvoje yra per mažai arba jos nėra išbaigtos. Konkretus atvejis: jeigu šiandien jūs norėtumėt susimokėt internetu visus mokesčius už paslaugas, būdamas namuos, dalį pavyktų, bet toli gražu ne visus. Kai kurios kabelinės televizijos nežinia dėl kažkokių priežasčių nesusitaria su tiekėjais. T. y. tris paslaugas apsimoki, bet dėl vienos vis tiek turi eit į tą paštą mokėti.

V. Palubinskas: Ir apmaudu, kad Lietuvoje yra sukurta įspūdinga „vieno langelio“ sistema, ta technologija praktiškai išbaigta iki galo, veikia, bet jinai jau kelinti metai nepriimama, neišplinta.

Tęsiame laidą. Pažvelgus lankomiausias interneto lietuviškas svetaines, portalus, galima pastebėti, jog jų turinys nėra kokybiškas ar labai aukšto lygio. Kaip manote, kodėl Lietuvos vartotojai internete labiausiai mėgsta blevyzgoti? Aš suprantu, jog ir kitose šalyse tai labai išplitę, tačiau ten taip pat populiarūs ir profesionalų, ekspertų pokalbių kambariai, aukšto lygio diskusijos, dalinimasis vertinga informacija. Taigi:

Kodėl, jūsų nuomone, internete Lietuvoje daugiau blevyzgojama, o ne ieškoma rimtos, analitinės informacijos arba sau reikalingų žinių?

V. Palubinskas: Negalima sakyti, kad viešpatauja vien pramogos. Jų irgi reikia, tik tas santykis didokas. Bet bent iš On.lt lankomumo matosi, o čia tikrai nesirenka pablevyzgot — ne mažiau, kaip milijonas būna per mėnesį tikrų lankytojų, ne atvertimų. Vis dėlto yra ir dalykinių žinių poreikis, yra tokia paklausa.

J. Milerius: Atsiradus pramonei, našioms žemės ūkio mašinoms, žmonių gyvenimo jos vis dėlto tiek nepakeitė, kiek interneto technologijos — šios iš esmės daug ką keičia, gal nespėjam eiti į koją. Kaip tik prieš laidą paklausiau sūnaus studento, ar jų etikos paskaitose nagrinėjamas elgesys elektroninėje erdvėje — aišku, ne. Atrodo, bendraudamas su savo draugais, su suaugusiais jis niekad nenaudoja tokių žodžių, kaip tuose interaktyviuose puslapiuose. Gal tokia mada, gal jie mano, kad tai „kieta“. Reikia ir auklėjimo ir atitinkamų straipsnių, diskusijų, matyt, ir tokios laidos. Kas yra blogai Lietuvoje? Per mažai išnaudojama dalykinės informacijos, naudingų interneto paslaugų, nežinoma, ko yra gero mūsų internete.

Sakykit apie tuos pokalbių kambarius, apie profesionalias diskusijas. Pasaulyje aš galiu dalyvauti diskusijoje apie klonavimą, paklausti aukščiausio lygio profesorių ta tema, atrodo, net Bilo Geisto galiu paklausti, jis į el. laiškus atsakinėja.

Lietuvoje tai kažkaip nepopuliaru, bent jau pokalbių kambariuose diskusijos tikrai žemo lygio.

J. Milerius: Jūs teisus. Čia vėl viskas, mano galva, iš dalies susiveda į tą internetinę mūsų kultūrą. Pradedant nuo mokyklų. Dabar mokyklose apie techninį aprūpinimą kalbama daug, bet kaip naudotis internetu, ką su juo veikti, vargu ar aiškinama.

V. Palubinskas: Švietimo sistema tai visiškai nepasiruošusi, ypač etikos, elgesio internete klausimuose. Bet tikiuosi, jau netolimoje ateity, kai autorinės teisės taps svarbios, tai liausis toks spaudos perrašinėjimo srautas, atsiras tada pasiūla ir rimtų, autorinių straipsnių, ir dalykinių naujienų, vertinimų. Tada liaudis pati pasirenka: jei į kokį pramoginį serverį, tai ten ir blevyzgoja, o jeigu bus dalykinės žinios, su rimtais pasvarstymais, tai ir lankytojai atitinkamai elgsis.

J. Milerius: Viena iš priežasčių yra dar menka ryšio skvarba. Jūsų paminėtas profesorius užsienyje, manau, turi geresnes sąlygas tiek į namus parėję, tiek darbe, be kompiuterio jis savo darbo neįsivaizduoja. O Lietuvoj toli gražu ne kiekvienas specialistas, net labai geras savo srities žinovas, turi galimybę prie interneto prisiliesti tada, kai turi laisvą minutę. Turiu omeny namuose parėjęs — darbo metu ne visada gali sėdėti ir reaguoti arba dalyvauti kažkokiose diskusijose. O namuose, deja, ryšio plėtra yra per lėta, kol kas tai irgi stabdo tokių prasmingų diskusijų atsiradimą.

V. Palubinskas: Namuose kompiuteris, internetas yra nepalyginamai svarbiau, negu tie „viešieji informacijos centrai“.

Šiuo metu tikriausiai neįmanoma suskaičiuoti, tačiau norėtųsi visgi bent apytiksliai žinoti, kiek gali egzistuoti lietuviškų interneto svetainių, ar tarp jų konkurencija didžiulė?

V. Palubinskas: Santykinai gal būtų ryškiau: mes vis dėlto atsiliekam nuo Latvijos, ypač nuo Estijos.

J. Milerius: Kitą vertus, daiktas daiktui nelygu. Jeigu pradėsim viską skaičiuoti vien dėl skaičiaus. Nes yra ir tokių, kurių, gal būtų geriau, kad nebūtų. Ieškant informacijos tas šiukšlynas tik didėja, ir įneša daugiau žalos, negu naudos. Bet tokių, kurios būtų tikrai prasmingos, vieną kartą užėjęs į ją, žmogus norėtų dar kartą užeiti, man atrodo, būtent pono Vlado Palubinsko žinyne absoliuti dauguma tokių yra. Beje, jei skaičiuoti svetaines, tai irgi yra toks sąlyginis dalykas.

V. Palubinskas: Taip, aš irgi norėjau padaryti išlygą, nes yra daugybė neregistruotų. Aš turiu tuos adresus, laikau savo kompiuteryj, bet nededu į žinyną, neužkraunu lankytojams, nes manau, kad neverta.

Ačiū, kad klausotės laidos ‚Žinių amžius“, šiandien mes kalbamės apie pastarojo dešimtmečio interneto raidą Lietuvoje. Mūsų laidos svečiai interneto fanai ar fanatikai, berods, ir taip, ir taip jus galima pavadinti, — Vladas Palubinskas ir Jonas Milerius. Norėčiau kiek kita linkme pakreipti pokalbį. Kalbėdami apie kompiuterį ir internetą, valdiškų institucijų biurokratai nuolat mėgsta užsiminti apie informacinę visuomenę, apie jos kūrimą, sėkmes ir nesėkmes. Taigi, jūsų norėčiau paklausti:

Ar jau galima teigti, jog Lietuvos visuomenė yra informacinė?

V. Palubinskas: Pastaruoju metu, galima sakyti, jau įvyko proveržis — jau dauguma žmonių į internetą žiūri rimtai. Dar neseniai žiūrėjo kaip į papildomą dalyką — toks įdomus, geras, bet dar ne metas. O dabar jau dauguma mano, kad ir jam internetas yra būtinas dalykas.

J. Milerius: Iš tikrųjų, džinas iš butelio paleistas. Anksčiau kai kurių mokyklų vadovybė dar sakydavo, kad kompiuterių mada praeis. Dabar interneto reikia ne tik įstaigose, deja, namuose per brangu yra jungtis šiandien prie interneto. Kompiuterį žmonės dar dauguma išgali nusipirkti, bet tinklai, norėtųsi, kad būtų ir pigesni, ir kokybe ženkliai ženkliai geresni.

Palyginus su latviais, netgi su lenkais, jau nekalbant ten su švedais ar amerikiečiais, ta mūsų informacinė visuomenė dar juokinga tokia.

J. Milerius: Jinai tebėra lopšy, bet pajutome jos skonį ir būtinybę. Jaunimas, ko gero, nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be interneto. Na, lieka vidutinio amžiaus žmonės, aišku, nereikėtų ignoruoti ir pensinio amžiaus…

Yra paskaičiuota, jog pasaulyje daugiau nei keturiasdešimt procentų iš interneto pakraunamos informacijos yra necenzūrinė, o daugiau kaip pusė — pramoginio turinio, kaip jau šnekėjome. Akademinio turinio informacija sudaro mažiau nei dešimt procentų, tad kyla klausimas:

Gal interneto nauda yra stipriai pervertinama, gal jis visai nepateisino į jį sudėtų lūkesčių?

V. Palubinskas: Švietimo sistema apskritai interneto neišnaudoja, labai atsilieka. Internetas nepaprastai patogus šviestis, mokytis, netgi namuose atlikinėti užduotis, pratybas, kartu pasitariant — itin patogus savišvietai.

J. Milerius: Ateity turėtų atsirasti metodikos, intelektualesnės technologijos, padedančios informacijos jūroje rasti, atskirti, išsirinkti, kas rūpi ir kas naudinga. Galėtų būti tam tikros informacijos paieškos, sisteminimo technologijos, duomenų aprašymas. Turėtų rastis tokių serverių, kuriuose būtų kaupiama metainformacija — informacija apie informaciją. Manau, kad tokie serveriai būtų labai populiarūs ir naudingi.

Dabar aš dar norėčiau pateikti jums porą tokių pramoginių klausimų. Skelbiama, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose vis daugiau pensininkų nemažai laiko praleidžia internete. Jie ten tarpusavy diskutuoja apie ligas, apie laisvalaikį, jie matyt, ten kitokie yra negu mūsų pensininkai?

Kaip manote, Lietuvoje, bent teoriškai, tolimoje ateityje — ar įmanoma?

V. Palubinskas: Pensininkų aš bent keletą pažįstu, kurie internete jaučiasi, kaip žuvys vandeny. Pensininkui internetas ypač patogu — jie ir domisi, ir laiko tam turi, labai tinka. Amerikoj netgi yra specializuotų serverių senjorams.

J. Milerius: Aš irgi norėčiau pritarti tai minčiai. Būtų ir tam tikras vienišumo, išėjus į pensiją, psichologinės atskirties nuo visuomenės įveikimas. Jų noras ir gebėjimai tai leistų. Dabar tokia mintis šovė į galvą — kaip yra, atrodo, nebloga tradicija Vilniuje ir kai kuriuose kituose miestuose puodelis kavos — galbūt atsirastų tokios vietos mokyklose, mes Seime gal surastumėm kokią klasę atidaryti šeštadieniais, sekmadieniais, po darbo, kad tokio amžiaus žmonės galėtų ateiti ir pasimokinti, pabendrauti…

V. Palubinskas: Bibliotekoms tai tiktų.

Japonai, o po to ir kinai, norėdami patikrinti interneto galimybes, ir ar jis iš tikrųjų stipriai pakeitė gyvenimą, surengė tokį eksperimentą: keletą savanorių studentų dviems savaitėms uždarė atskiruose kambariuose, kuriuose buvo tik internetas, ir suteikė elektroninių pinigų kreditus. Tikslas buvo išgyventi, t. y. internetu užsisakyti ir apmokėti maistą, internetu mokytis, konsultuotis su medikais, bendrauti su draugais, sužinoti visas paskutines aktualijas, internetu apmokėti už sunaudotą vandenį ir šildymą. Taigi, kaip manote, ar Lietuvoje, atlikus panašų eksperimentą, na, kad ir su jumis, susodinus dviem savaitėms kokiam nors kambary?

Ar jūs irgi viską gautumėte, apmokėtumėte ir nemirtumėte iš bado?

J. Milerius: Kad iš bado nemirtume, ko gero, tikrai. Jeigu, aišku, jūsų sąlygose kompiuteris ir internetas yra, tai pavalgyt, jei ne iš parduotuvės, tai iš namų tikrai atneštų. Iš parduotuvės pavalgyti, manau, šiandien dar būtų problematiška.

O iš kavinės užsisakyti?

J. Milerius: Picos, kiek žinau, tokia praktika yra. Bet kaip sakiau, jeigu reikėtų susimokėti už kabelinę televiziją, kol kas aš to nesugebėčiau.

V. Palubinskas: Lietuvoje jau iš esmės viskas yra galima, tiktai dėl išplitimo klausimas — ne visos dar internetu priima užsakymus, ne visos parduotuvės pristato prekes į namus. Bet yra gerų pavyzdžių, tad ir kitiems nesunku nusižiūrėti.

Dėkoju jums už įdomius atsakymus. Priminsiu, jog šiandien laidoje „Žinių amžius“ viešėjo interneto virtuozai Jonas Milerius ir Vladas Palubinskas.

Pastabos • Papildymai • Reklama • Prenumerata LI 2004-02-25